Pasaulio saugomose teritorijose yra sukauptos didžiulės vertybės kurias būtina išsaugoti su jomis supažindinant kuo daugiau žmonių. Viena iš labiausiai tinkamų formų pažinti saugomas teritorijas joms padarant minimalią žalą yra dviračių turizmas. Viena iš populiariausių saugomų kompleksinių pažintinų teritorijų yra valstybiniai (nacionaliniai ir regioniniai) parkai.

1982 m. Tarptautinė aplinkos ir gamtos išteklių apsaugos sąjunga suformulavo valstybinių parkų pagrindinius uždavinius:

• ekosistemų , kaip reprezentacinių pavyzdžių svarbių biotinių kompleksų išsaugojimas;
• floros ir faunos genetinių resursų išsaugojimas;
• kultūros paveldo vertybių išsaugojimas; vaizdingo kraštovaizdžio išsaugojimas.

Pagrindiniai uždaviniai konkrečioje teritorijoje: gyventojų švietimas; mokslinių tyrimų organizavimas ir gamtinės aplinkos būklės stebėjimas; turizmo ir poilsio organizavimas.

Papildomi uždaviniai: aplinkos pusiausvyros ir normalaus ekologinio balanso palaikymas; ekosistemos produktyvumo išsaugojimas; kova su erozija. Taip pat tarptautinė aplinkos ir gamtos išteklių apsaugos sąjunga priėmė bendrus reikalavimus parkams visame pasaulyje, kuriuose numatytas teritorijų panaudojimas turizmui, ypač pažintiniam.

Poilsiavimas ir turizmas yra gana įvairiapusė veikla, kuriai būtina skirtinga aplinka, pradedant nuo mažai pakeisto natūralaus kraštovaizdžio ir baigiant smarkiai urbanizuotomis rekreacinių kompleksų teritorijomis. Parkų teritorijos planuojamos atsižvelgiant į susiklosčiusias teritorijos rekreacinio naudojimo tradicijas bei galimybes sudaryti poilsiautojams ir turistams optimalią aplinką. Daugelis parkų teritorijų skirta natūralaus kraštovaizdžio rekreacinei aplinkai išsaugoti. Poilsiautojams ir turistams čia leidžiama tik lankytis - pasivaikščioti, pasigrožėti gamta, pauogauti, pagrybauti, stovyklauti, laisvai važinėti automobiliais griežtai draudžiama.

Kadangi vienas iš regioninio parko uždavinių yra reguliuoti poilsiavimą ir turizmą parko teritorijoje taip, kad kuo geriau būtų išnaudoti rekreaciniai ištekliai ir kartu išvengta nepageidautino rekreacijos poveikio aplinkai, tad regioninių parkų planavimo schemose nemažas dėmesys yra skiriamas rekreacijai:

1. rekreacijos tikslas parke - kuo geriau panaudoti jo rekreacinius resursus, sudaryti palankesnes sąlygas poilsiautojams ir turistams pažinti aplinką, išsaugant gamtines ir kultūrines vertybes;
2. įvairiomis priemonėmis regioniniame parke turi būti formuojama rekreacijos struktūra kurios pagrindą sudarytu turistai ir ekskursantai , pirmiausia keliaujantys pėsčia ir dviračiais pažintiniais tikslais;
3. norint išvengti nepageidaujamo rekreacijos poveikio kraštovaizdžiui būtina paskirstyti ir reguliuoti poilsiautojų ir turistų srautus įrengiant tinkamą pėsčiųjų ir dviračių turizmo infrastruktūrą.

Lietuvoje pirmas Aukštaitijos (Lietuvos) Valstybinis (nacionalinis) parkas buvo įsteigtas 1974 m. Vėliau buvo įsteigti dar 4 nacionaliniai parkai : Dzukijos, Kuršių Nerijos, Žemaitijos ir Trakų istorinis parkai, kurių bendras plotas - 124,3 tūkst. ha.( 1,9% - respublikos ploto ) .

1992 m. rugsėjo 24 d. LR Aukščiausioji Taryba išleido įstatymą: "Dėl regioninių parkų ir draustinių įsteigimo". Siekdami išsaugoti gamtiniu, kultūriniu, rekreaciniu bei estetiniu požiūriais vertingiausias ekosistemas, gamtos ir kultūros kompleksus ar atskirus elementus, išlaikyti Lietuvos kraštovaizdžio įvairovę bei ekologinę pusiausvyrą, buvo įsteigta 30 regioninių (valstybių) parkų pagal parengtą LR kompleksinės gamtos apsaugos schemos pagrindu . Įsteigtų regioninių parkų bendras plotas - 370,9 tūkst. ha.

Virš 70% Lietuvos pagrindinių gamtinių rekreacinių išteklių yra sukoncentruota saugomose teritorijose. Iš visų saugomų teritorijų rūšių regioniniai parkai, pagal savo paskirtį ir užimamą plotą Šiuo metu pagrindinis rekreacinis krūvis tenka regioninių parkų teritorijoms (5,5% Respublikos ploto) - dabar beveik 11 mln. apsilankymų per metus , dar neišnaudotas rezervas - iki 15 mln., todėl čia būtina ypatingai skatinti pažintinį turizmą. Pats valstybinių parkų pažinimo procesas turi vykti parkų planavimo projektuose numatytais maršrutais, bei specialiomis trasomis , kuriose turėtų būti ir speciali įranga . Rekreacinės infrastruktūros laisvesniam formavimui verta atkreipti dėmesį į visai greta parkų esančias rekreacines zonas. Normalų turizmo plėtojimą valstybiniuose parkuose stabdo blogas gamtinių ir kultūrinių turistinių išteklių parengimas lankymui, prastos kokybės turistų apgyvendinimo, maitinimo ir pramogų įstaigos.

Lietuvos regioniniai parkai labiausiai ir plačiausiai reprezentuoja tiek gamtines tiek kultūrines Lietuvos vertybes. Regioniniai parkai daugiau mažiau tolygiai išsidėstę visoje Lietuvos teritorijoje, kas leidžia kurti ištisinius dviračių turizmo maršrutus tiek atskirame regione tiek iš regiono į regioną. Tankiai suformuotas įvairių kelių ir takų tinklas sudaro geras galimybes formuoti tinkamą dviračių turizmo infrastruktūrą.

Lietuvoje vis didėja poreikis ramesniam ir fiziškai aktyvesniam turizmui ypač šeimyninio pobūdžio turizmui, kuriam labiausiai tiktų regioninių parkų teritorijos, o turistinė veikla, labiausiai tenkinanti tokius turistus - dviračių turizmas.

Dviračių turizmas turi platesnį sezoną nei tradiciškai poilsio formos (poilsis prie vandens telkinių, saulės vonios ir kt.), todėl tai labai skatintina rekreacinė forma.

Šiuo metu daugelis regioninių parkų rengia dviračių turizmo trasas, kurios būtų pagrindas suformuoti nacionalines turizmo trasas Lietuvoje.

IŠVADOS:

• Būtina skatinti regioninių parkų naudojimą pažintiniam turizmui, kaip vieną iš jų tikslinės paskirties funkcijų.
• Kaip viena iš pagrindinių turizmo formų mažiausiai neigiamai įtakojanti gamtines ir kultūrines vertybes regioniniuose parkuose ir labiausiai tinkanti pažintiniam turizmui yra dviračių turizmas.
• Formuojant nacionalines ir europines dviračių turizmo trasas būtina jas numatyti per kuo daugiau regioninių parkų.