NAUJIENOS APIE MUS dvirINFO MARŠRUTAI KATALOGAS DVIRATIS A-Z RENGINIAI GALERIJA D.U.K. FORUMAS SKELBIMAI WIKI
A-Z: Dviraciai ir ju gamintojai A-Z: Dviraciu detales ir aksesuarai A-Z: Dviraciu remontas A-Z: Dviraciu transportas A-Z: Dviracio kultura A-Z: MTB A-Z: Dviraciu sportas A-Z: Keliones dviraciais A-Z: Klubai / organizacijos A-Z: Kitos nuorodos
AR GALI DVIRATIS TAPTI ALTERNATYVA AUTOMOBILIUI?
Transportas Turizmas

Alvydas Karalius (karalius@vilnius.sav.lt)

Ar gali susisiekimas dviračiais tapti solidžia susiekimo sistemos dalimi? Ar turi toks susisiekimas perspektyvą?

Nagrinėtinos dvi esmingai besiskiriančios susisiekimo dviračiais plėtros strategijos. Sąlyginai jas galima įvardinti technokratine ir alternatyvia.

Technokratinė strategija skiria dviračiui menką ir vis mažėjantį vaidmenį. Pagal ją, dviračiai - ne susisiekimo, o aktyvaus poilsio, kūno kultūros ugdymo priemonės. Todėl dviračių takus siūloma statyti rekreacinėse zonose, įrengti specialius įrenginius dviratininkų pasiekimams demonstruoti. Teigiama, kad kurti visus traukos objektus jungiantį takų tinklą pernelyg brangu ir neperspektyvu. Prognozuojama, kad automobilis taps vis mažiau taršus (100 km kelio naudos apie tris litrus ekologizuotų degalų), reguliuojamas elektronikos vis labiau saugus, vis labiau mobilus ir kompaktiškas (dviviečiai ir vienviečiai miesto automobiliai) ir taip sumažins automobilizacijos daromą žalą.

Alternatyvi strategija susiekimą dviračiais vertina kaip reikšmingą trumpų nuotolių susisiekimo sistemos dalį. Dalį, kuri ateityje turės vis didesnę svarbą. Todėl dviračių eismui, kaip ir kiekvienai kitai transporto rūšiai, yra reikalingas kelių tinklas, jungiantis visus pagrindinius traukos objektus. Pagrindiniai argumentai du. Pirma, tolesnė automobilizacija sugriaus žmogui tinkamą aplinką. Antra, ateina persisotinimas technikos stebuklais, kurie tiek palengvina žmogaus gyvenimą, jog reikia ieškoti fizinio krūvio kūno sveikatai.

Vertinant alternatyvas įdomūs sociologinių tyrimų, atliktų įvairiose Europos šalyse, rezultatai. Labiausiai technikos pažanga pasitiki savo technine - ekonomine raida atsiliekančių šalių gyventojai. Vakarų Europoje pastebima ryški pasitikėjimo technikos pažanga krizė. Tik 41% Vakarų Europos gyventojų pritarė teiginiui, kad technikos pažanga išspręs automobilizacijos sukeltas problemas. Jie daug daugiau tikisi iš eismo organizavimo sprendimų.

Pagal sociologinio tyrimo Vilniuje duomenis, vertinant pasitikėjimą ekonomine ir technikos pažanga, Lietuva priskirtina atsilikusioms šalims. Pavyzdžiui, Lietuvos gyventojai dar daug tikisi iš aplinkelių tiesimo. Deja, aplinkeliai, gerai saugantys mažus miestukus, menkai gelbsti didžiuosius, nes didmiesčiuose didesnę dalį sudaro ne tranzitinis, o vidaus transportas, todėl jo negalima nukreipti aplinkeliais. Vakariečiai jau seniai suprato, kad automobiliams niekada negana, jie užkemša ir plačiausias automagistrales.

Alternatyvios strategijos gyvybingumą demonstruoja Danijos, Olandijos, Švedijos, Suomijos, Japonijos, Kanados bei Rytų Azijos šalių patirtis. Užtenka paminėti, kad Danijoje ir Olandijoje sezono metu dviračiais atliekama daugiau kaip trečdalis kelionių.

Kaip ekologiška alternatyva automobliui dviratis ypač yra tinkamas:

  • kelionėms į darbą 1-7 km atstumais;
  • kelionėms apsipirkti, tenkinti paslaugų reikmes nedideliais atstumais;
  • moksleivių kelionėms į mokyklą trumpais atstumais (0.5-2 km);
  • studentų kelionėms į mokymo įstaigas trumpais (1-9 km) atstumais;
  • kelionėms į sodus, rekreacines vietas 9-25 km atstumais;
  • pažintinėms kelionėms į priemiesčius, į gamtą 9-50 km atstumais.

Tačiau tam, kad kelionės dviračiais mieste taptų prasmingos, turiningos, saugios ir sveikos, vis dėlto būtinos dvi svarbios sąlygos:

  • pakankamai išvystytas dviračių takų ir trasų tinklas, tai yra sąlygos patogiai ir saugiai pasiekti darbo, mokymosi, poilsio ir rekreacijos, buities ir kultūros paslaugų objektus;
  • specialiai įrengtos dviračių saugojimo vietos, tai yra sąlygos patogiai ir saugiai dviratį palikti tiek namuose, tiek kur nors nuvykus.

Sociologinis tyrimas Vilniuje pademonstravo, kad dauguma miestiečių pritaria reikalavimui kuo greičiau sudaryti palankias sąlygas dviratininkams ir pėstiesiems. Kategoriškam teiginiui, kad “pėsčiųjų ir dviračių takų tinklą reikia kurti negailint lėšų” pritarė beveik 2/3 respondentų. Todėl savivaldybių pareigūnai ir projektuotojai neturi teisės teigti - “nėra poreikio”. Jie neturi teisės laukti, kol automobiliai galutinai užkimš miesto centrą, kiemus ir šaligatvius, kol atitinkamame kelio ruože žus daugiau kaip N dviratininkų, važiuojančių nepritaikytomis trasomis. Projektuotojams jau seniai laikas keisti technokratinę mąstyseną, nukreiptą vien į techniką ir pradėti sveikos gyvensenos sąlygų planavimą.

Reikšminga dviračių, kitų biotransporto priemonių perspektyvumo prielaida - augantis gyventojų susirūpinimas savo ir vaikų saugumu, sveikata, gamtinės aplinkos švara. Vis daugiau žmonių ima suvokti, kad daugiau džiaugsmo galima gauti iš kasdienio nesunkaus fizinio krūvio nei iš patogaus bet nervingo automobilinio susisiekimo. Užuot kamščiuose kvėpavę toksinių dujų tvaiku, užuot stumdęsi autobusų ar troleibusų kamšatyje - važiuokite dviračiu ir patys įsitikinsite, kad tokios kelionės nepalyginamai įdomesnės, turiningesnės, sveikesnės.

Keli argumentai už alternatyvią strategiją:

  • važiuodami dviračiu gauname fizinį krūvį, kurio taip stinga hipodinamijos amžiuje;
  • kelionė gerai įrengtu taku ir sveika, ir turininga, nes galimas betarpiškas ryšys su aplinka, tai puikiausia priemonė susipažinti su apylinkėmis;
  • važiuojant neteršiama aplinka, nenaudojami senkantys gamtos turtai;
  • dviračių stovėjimo aikštelėms pakanka palyginti nedaug ploto.
  • Rimčiausi kontrargumentai alternatyviai strategijai yra šie:
  • žmogus linkęs tingėti, todėl, užuot važiavęs dviračiu, kam reikia fizinių pastangų; rinksis nors ir trumpalaikį malonumą;
  • nėra takų tinklo, o kelionė dviračiu nepritaikytomis gatvėmis yra pavojinga ir nesveika, nes tenka kvėpuoti automobilių išmetamosiomis dujomis;
  • Lietuvoje dviračiams nepalankus klimatas - žiemą šalta, slidu ir snieguota, rudenį ir pavasarį šlapia bei purvina;
  • Lietuvoje dviračiams nepalankus reljefas - raižyta vietovė, daug aukštų, stačių nuokalnių ir įkalnių.

Sukurti atskirą dviračių takų tinklą yra pakankamai sudėtinga ir brangu, todėl svarstytinos ir kitos galimybės. Pagrindinė alternatyva: įsileisti dviračius į motorinio transporto kelius, pripažinti juos lygiavertėmis transporto priemonėmis. Tokia padėtis toleruojama ne tik Pietryčių Azijos šalyse, bet ir Prancūzijoje. Žvelgiant į ateitį, rimtas šios alternatyvos argumentas - automobiliai darosi vis mažiau taršūs: jie mažiau naudoja kuro, išmeta mažiau teršalų.

Dviratininkai neišvengiamai susiduria su motoriniu transportu, kadangi abi šios transporto sistemos turi turėti susisiekimo trasų tinklus, kurie neišvengiamai susikerta. Vadinasi, reikia ieškoti būdų, kad abi šios transporto sistemos turėtų kuo mažiau neapibrėžtumų, konfliktų. Įvertinus Lietuvos ekonomikos būklę bei užsienio šalių patirtį, galima daryti tokias pagrindines išvadas:

  1. dviračių takų tinklas gali ir turi tapti sudėtine transporto infrastruktūros dalimi. Jį turi sudaryti tiek specialiai dviračių eismui nutiesti takai, tiek ir kiti motorinio transporto kelių tinklo elementai, tinkami arba pritaikyti dviračių reikmėms,
  2. esant ribotoms finansinėms galimybėms, dviračių takų tinklo išvystymo reikėtų siekti etapiškai:
  • pirmame etape susisiekimo dviračiais tikslams kuo plačiau panaudoti motorinių transporto gatvių ir kelių tinklą;
  • antrame etape turi būti siekiama sukurti kiek galima labiau nuo motorinio transporto gatvių ir kelių atskirtą dviračių takų tinklą.

Šiandien dviratininkų motorinio eismo gatvėse tyko du pagrindiniai pavojai - eismo nesaugumo ir oro užterštumo. Užtikrinti saugų eismą sudėtinga dėl didelio automobilių greičio. Tiksliau - dėl didelio greičių skirtumo. Kita vertus, rekomenduojant važinėti dviračiu tarp automobilių, nebegalima apie jį kalbėti kaip apie sveiką transporto priemonę, nes dviratininkai priversti giliai kvėpuoti labai užterštu oru. Ypač pavojingos intensyvaus eismo gatvės su dideliu nuolydžiu, šių gatvių sankryžos.

Pagal dviračių trasų pobūdį, jų santykį su motorizuoto transporto priemonių ir pėsčiųjų eismu išskirtini keturi pagrindiniai dviračių trasų tipai:

  1. Žaliakeliai* (pastaba Laurynui: apačioje yra šio žodžiopaaiškinimas, todėl padaryk nušokimą žemyn) - tai specialiai dviračiams ir pėstiesiems nutiesti takai, atsieti nuo motorinio transporto eismo gatvių, nutiesti per žaliąsias zonas, gausiai apželdinti;
  2. Dviračių takai - tai specialiai dviračiams nutiesti takai motorinio eismo gatvių ribose šalia važiujamosios dalies arba šaligatvio;
  3. Dviračių eismo juostos - tai specialiai dviračiams motorinio eismo gatvių važiuojamojoje dalyje pažymėtos ženklinimo linijomis arba dangos spalva juostos;
  4. Dviračių trasos mišriame eisme - tai keliai ir gatvės, kuriuose dviračių eismas reglamentuojamas kelio ženklais be specialaus trasų nužymėjimo.

Žaliakeliai visada turi būti tiesiami ir kaip dviračių, ir kaip pėsčiųjų takai, nes praktiškai nutiesti autonomišką taką vien dviračiams neįmanoma. Pėsčiojo psichologija tokia, kad jis visada naudosis jam patogiausia trasa, o gero tako be motorinio transporto privalumai ir saugumo, ir ekologiškumo požiūriu yra akivaizdūs. Jie turėtų būti tiesiami per arba šalia miesto parkų, miškų, kitų želdynų, vandens telkinių ir apželdinami. Tai padėtų sustabdyti ekosistemų degradavimą, sumažinti triukšmo, dulkių ir cheminių taršalų sklaidą nuo gatvių, kitų taršos objektų, pagerinti užteršto vandens filtraciją, tai yra, tarnauti ne tik žmonėms, bet ir gamtinių ekosistemų išsaugojimui. Dėl gamtinių ekosistemų suskaidymo, apribojimo autokeliais, geležinkeliais, kitais technogeniniais objektais daugelis biologinių rūšių, negalėdamos migruoti tarp įvairių ekosistemų, trauktis nuo aplinkos užterštumo, pasmerktos nykimui ir žūčiai.

Iki masinio šalies urbanizavimo, industrializavimo, melioravimo mūsų kraštą dengė žaliųjų kelių tinklas. Kultūros paveldo išsaugojimo požiūriu reikėtų planuoti išlikusių senųjų kelių, traktų atkarpų panaudojimą bei atkūrimą. Šiuo metu žaliakeliais galima įvardinti tik parkų keliukus ir takus, kuriuose nedraudžiamas dviračių eismas.

Tikras “Žaliasis” pasakytų: “Reikia ne kalbėti apie dviratį, o sėsti ir važiuoti.” Keli atkaklūs dviratininkai, kasdien mindami pedalus, nepaisydami pareigūnų ir projektuotojų nihilizmo, nuolat balsuoja už ekologiško ir sveiko susisiekimo atgimimą. Tačiau šis kelias tikrai pavojingas - mūsų automobilistai ne danai ar olandai, kuriems dviratininkas yra lygiavertis eismo dalyvis.

* Žaliakelių (“Greenway”) sąvoka kilo iš JAV, kur vykdoma plati valstybinė “Greenway” programa. Šiuo metu čia realizuojama beveik 500 žaliųjų takų statybos projektų. Apsodinti medžiais ir krūmais, vingiuojantys upių, upelių, ežerų, pelkių pakrantėmis, kylantys į kalvas, žalieji takai jungia miestus, miestelius su nacionaliniais parkais, ežerais, miškais, kitais žaliaisiais plotais. Šiais takais žmonės keliauja pėstute, bėga ristele, važiuoja dviračiais, riedučiais, šliuožia slidėmis. Be to, žalieji takai kaip gamtiniai koridoriai filtruoja užterštą vandenį, sulaiko dulkes ir tuo pačiu apsaugo dirvas nuo vėjo erozijos, užkerta kelią chemikalų, kuriais purškiami laukai, sklaidai. Jais migruoja ne tik varliagyviai ir ropliai, bet ir stambūs žinduoliai.